Ši tema paprastai sukelia nemažai diskusijų. Daugelis žmonių šventai tiki, kad mėsa – niekuo nepakeičiamas maistas. Nenuostabu – gyvename šiauriniame krašte ir tikrai atrodo, kad sunku būtų prasimaitinti be mėsos ir žuvies. Ir nors Lietuva – didžkukulių su spirgučiais kraštas – ir čia, kaip ir visame pasaulyje, vis daugiau žmonių palieka “plėšrūnų” gretas, nors prieš dešimtmetį vegetaras Lietuvoje tikrai buvo retenybė.
Žmogus, nevalgantis mėsos – dar ne vegetaras. Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną“ vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras (angl. vegetarian < lot. vegetarius – augalinis) – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos. O tiksliau, vegetaras yra žmogus, kuris nevalgo mėsos, žuvies ir kitų gyvų organizmų.
Vegetarai nevartoja ir kiaušinių. Teigiama, jog vartojant kiaušinius, yra nužudoma gyvastis. Yra teigiančių, jog kiaušinio sudėtyje yra svarbiausių maistingųjų medžiagų, proteino ir fosforo, būtinų žmogaus organizmui, bet proteino galime gauti iš pupelių, varškės, fosforo – iš daugelio daržovių, pvz. bulvių. Tipiškas vegetariškas maistas yra daržovės, vaisiai, sėklos, kruopos, miltiniai produktai, pieniški produktai.
Būtina išlaikyti tinkamą mitybos balansą, maiste neturi trūkti vitaminų ir mineralų, ypač svarbu, kad būtų pakankamai geležies ir vitamino B12. Tyrimų duomenimis, iš 100 žmonių, pradėjusių vegetariškai maitintis, pusė numetė svorio, trečdalio pagerėjo virškinimas, daugumos – nuotaika, oda tapo skaistesnė, jie rečiau peršaldavo. Vegetariškas racionas taip pat padeda norintiems mesti rūkyti.
Kai kurie dietologai nepritaria vegetarinei mitybai sakydami, kad tik mėsoje esantys baltymai gali visiškai aprūpinti žmogaus organizmą 20-čia būtinų amino rūgščių. Vegetarizmo šalininkai teigia, kad laikantis subalansuotos augalinės dietos, žmogus gaus visų jam reikalingų amino rūgščių, kurių yra riešutų branduoliuose, saulėgrąžose ir ankštinėse kultūrose. Visų kitų būtinų maisto komponentų (angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų ir vitaminų) augaliniame maiste yra daugiau nei gyvulinės kilmės produktuose.
Žinoma niekas nesiūlo drastiškai keisti mitybos įpročius. Galima pabandyti nevalgyti mėsos kelias dienas ir tuomet stebėti savo organizmą, jo poreikius. Mitybos pakeitimas tai žmogaus pasirinkimo laisvė.
Nuo ko pradėti?
Pirmiausia greitai ir be gailesčio iš savo valgiaraščio reikia pašalinti gyvulinės kilmės riebalus: lašinius, taukus, šoninę ir pakeisti aliejumi bei sviestu ghe. Abu šiuos riebalus naudoti kaip įmanoma šviežesnius. Geriausia į gaminamą valgį aliejų pilti jau išjungus ugnį, galima net įsidėjus į lėkštę.
Po tam tikro laiko reikia atsisakyti rūkytos mėsos, kuri, dėl cheminių skonio ir konservacinių medžiagų naudojimo, yra dar kenksmingesnė nei šviežia mėsa. Su duona rekomenduojama dažnai valgyti visokiausius daržovinius paštetus ir baltą
sūrį.
Patiekalus iš žuvies ir mėsos rekomenduojama keisti pieno produktais, miltiniais patiekalais, košėmis, ryžiais, makaronais, sūriu, pienu, o taip pat ankštiniais augalais – pupelėmis, žirniais, soja. Tuo pat laiku siūloma nustoti virti sriubas „ant kaulų ir mėsos“, o pakeisti juos didesniu kiekiu daržovių, prieskonių ir pan.
Cukrų ir saldumynus stengtis naudoti kuo rečiau ir keisti juos medumi, saldžiais šviežiais ir džiovintais vaisiais.
Košė arba ryžiai valgomi vieni arba su kiaušiniais, varške, pupelėmis, padažais, įvairiais prieskoniais.
Po tam tikro laiko rekomenduojama įvesti vieną patiekalą per dieną vien iš virtų daržovių, net jei jos būtų vien su bulvėmis. Įvesti vieną patiekalą vien iš vaisių. Pradžioje kartą per savaitę, o jei patiks – dažniau.
Valgyti kuo paprastesnius patiekalus, su kuo mažesniu kiekiu sudedamųjų produktų.
Valgyti maistą kuo natūralesnėje jam būsenoje: nekepti to, ką galima išvirti, nevirti to, ką galima suvalgyti natūraliai.
Svarbu nepamiršti apie baltymus ir apie tai, jog mūsų organizmas per dieną reikalauja jų 0,47 g. kiekvienam kūno kilogramui – ne daugiau, bet ir ne mažiau.
Nevalgyti saulei dar nepatekėjus ar jau nusileidus (gerti galima). Iš ryto tinka išgerti vandens, galima su citrina ir medumi. Pusryčiams tinkamiausi – saldūs produktai, vaisiai, šviežios, tik ką išspaustos sultys. Iš ryto suvalgius saldumynų, jų nebesinorės vakare, be to, jie taps ne “tuščiomis” kalorijomis, o “džiaugsmo energija”.
Sočius pietus geriausia valgyti 12–14 val. (kai saulė pakilusi aukščiausiai). Minimalus intervalas tarp valgio – 2 val. Paskutinė vakarienė turėtų būti ne vėliau nei 3–4 val. iki miego. Miego metu dirba širdis ir plaučiai, bet skrandis miega kartu su mumis. Tai, kas jame lieka iš vakaro, gulės jame nesuvirškinta iki ryto.
Internete aptikau brošiūrą “Vegetarizmas. Turi pasirinkimą! Faktai ir mitai“, kurią parengė “Vege“. Pakankamai išsami ir įdomi informacija, susidomėjusiems siūlau paskaityti. Vegetarizmas. Faktai ir mitai. Brošiūra
Įvairiuose leidiniuose visada bus straipsnių, mokslinių publikacijų, iš kurių vienose bus teigiamai atsiliepiama apie vegetarizmą, kitose apie mėsos vartojimą. Ši tema yra neišsenkama įvairiose diskusijose. Bet eiliniam paprastam žmogui, tenka pačiam ieškoti būdų kaip aprūpinti organizmą reikalingais vitaminais, išlaikyti sveiką organizmą bei pozityvų mąstymą.
Garsus vegetaras Dr. J. H. Kellog yra pasakęs: „Kai mes valgome vegetarinį maistą, mums nereikia nerimauti dėl to, nuo ko tas maistas numirė. Ir mes galime mėgautis valgiu!“
Šaltiniai:
Pabandykim sveikiau 